Freckles

Aš truputį nuvemiu viduj nuo savo džiaugsmingų postų. Ką tik prabėgom perskaičiau kelis.
Nereikėjo.

Šiandien susijuokiau žiūrėdama filmuką ir iš karto nuo veido dingo ta šypsena, ją pakeitė ašaros – prisiminiau mamą. Kaip drįsti juoktis? Daugiau negalima.

Šiek tiek dar tikiu Dievu, bet, manau, Rebeka, kad mes abi žimon, kiek nedaug tereikia, kad tas dulkes nupūstų vėjas.

Klausė mama, kai kalbėjom telefonu. Negalėjau atsakyti, nes žinojau, kad paplūsiu ašaromis. Kad tu pasveiktum. Tikrų draugų. Bet, mamyte, tu man to nenupirksi. Niekas nenupirks. 

Rebeka, tau dvidešimt vieneri ir tavo mamai III stadijos melanoma. Šitą diagnozę sužinojai tą dieną, kai tau sukako dvidešimt vieneri. Liūdna. Mamyte, su gimtadieniu noriu, kad tu pasveiktum. Bet, mamyte, tu man to nenupirksi. 

Dabar jau ne spalio 7, dabar jau lapkričio 24 diena ir sąmonę griauna dar vienas break-down'as. Viskas plaukia ir plaukia, kol užsikemša iš lenda lauk. Liežuviu gaudau ašaras, riedančias skruostais. 
Žinau, kad esu linkusi hiperbolizuoti viską ir kad vieną dieną, jau atslūgus emocijoms skaitysiu šį tekstą ir galbūt galvosiu, kad viskas ne taip ir blogai buvo. O dabar kūkčioju. 

Paprastai rašau tik tada, kai kas nors nutinka, kai skauda – dabar irgi skauda, dabar nenoriu nieko matyt ir nieko girdėt, aš visiškai nieko nenoriu. Pykstu ant visos visatos už viską. Galvoju, kaip grįšiu atgal į Kauną ir nebesislėpsiu po netikrom emocijom, nebevaidinsiu, kad viskas gerai. Ir nebekalbėsiu. Nes man daugiau nieko nereikia. Aš nieko tokio nenoriu Kalėdom. 

Vakar važiavau autobusu namo ir kaip tik galvojau apie tinklaraštį, kad reikėtų pridėti pastarųjų mėnesių nutikimus. Galvojau apie tai, kaip būtent šitą sakinį aš parašysiu. Tada dar nebuvo taip blogai, dar nebuvau mačiusi mamos po antros operacijos, aš nemaniau, kad taip blogai. Dabar visos mintys apie tai, ką turėčiau parašyti, išsitrynė. 

Blogai ir su mano santykiais su žmonėmis. Vakar skambinausi su Norbertu (Rebeka, tavo vaikinas dabar Kosta Rikoj, o dabar gal jau ir Nikaragvoj, nes šiandien žadėjo kirsti sieną) ir papasakojau viską, kas man negerai Kaune. O gal kas negerai kitiems su manimi Kaune. Atrodo, kad kambariokei keliu didelių nepatogumų, sprendžiant iš ne-priekaištų-bet-priekaištų: mano daiktų per daug, mano vieta patogesnė, aš geriau gyvenu, jinai jau susitaikė su mintim, kad aš gyvensiu geresnėmis sąlygomis, aš negaliu kabinti nieko ant sienos prie savo lovos, nes tada kambarys labai sumažėja. Negerai, negerai, negerai. Kažkada viskas buvo labai gerai. O tada tu jau antrarūšė, trečiarūšė, ketvirtarūšė, berūšė... Ir tada po truputį dingsta noras bendrauti, nes kam čia pasakotis, jeigu niekam nerūpi, jeigu su tavim vis tiek taikstosi tikriausiai todėl, kad tavo vaikinas yra geras draugas. Ir kad keliaujant grupėje reikia žmonių daugiau. Tai va, pasipasakojau ir dėl to dar labiau visas pyktis sukilo, žinau, grįžus prašysiu manęs nekalbint, nes man nėra gerai. 

Pastebėjau, kad net menkiausi dalykai sugeba išmušti mane iš vėžių, aš išverkiu daugiau, nei suvartoju skysčių. Hiperbolizuoju, bet esmę supranti. 
Dažnai pagalvoju, kad esu blogas vaikas – ta prasme, kad nepateisinau tėvų lūkesčių – ir tai mane graužia iš vidaus. Ypač dabar, kai mamos tokia situacija. Močiutė visada sakydavo ir sako, kad turim labai džiaugtis turėdami tokius tėvus. Aš ir džiaugiausi, visada džiaugiausi ir į galvą nei karto neįsileidau minties „o kad mano mama/tėtis būtų tokia/toks!..“ Niekada neteko apie tai susimąstyti, myliu juos. Ir vis tiek neįstengiu būti gera, tinkamai elgtis. 

Kai pagalvoju apie tai, kad vieną dieną nebeturėsiu tėvų, jaučiuosi taip, lyg viskas plyštų viduj. Skauda. Ne kūną, kažką kito. O kai pagalvoju, kad mamos galiu neteikti greičiau nei kada nors maniau, po truputį mirštu. 
Esu dabar namie, todėl galiu sau leisti verkti pusę nakties. Bendrabutyje negaliu, nes prižadinsui kambariokę ir šiaip kažkaip erzina kito verksmas. 

Aš pasiilgsu Justės ir tų laikų, kai galėdavau rašyt jai ištisą dieną bet ką – o dabar jau nebežinau ką reikėtų. Gaila, kad atitolsti. Nežinau, kaip tai pakeisti. Labai pasiilgau savo draugės. Noriu kažkam išsiverkti. 

Pasiilgstu ir Odetos, nežinau, ar kada turėjau tokį artimą žmogų sau, kuris nebūtų mano šeimos narys. Aš rašydavau savo tinklaraštį, o Odeta skaitydavo. Aš vis dar rašau, bet, sena drauge, žinau, kad nebeskaitai. Šiek tiek liūdna, bet iš dalies ir gerai, nes nežinau, ar leisčiau kada nors kam nors knistis po save taip giliai. 
Mama būna klausia, ar mes su Odeta nebesam draugės, o aš nežianu, ką atsakyti, Liūdna. Ir man liūdna, ir aš liūdna, ir šiaip visas gyvenimas ganėtinai liūdnas. Kai išvedi vidurkį. Kiek šypsenų ir kiek ašarų. 

Mama. 
Mamyte, tikriausiai nevertinau tavęs pakankamai. 
Mamyte, o gal tik neparodžiau. 
Nevertinau ir neparodžiau.

Mamyte, aš noriu tavęs su Kalėdom. Šiemet, kitąmet ir  dar labai daug kitų Kalėdų. Ir gimtadienių. Man daugiau nieko nereikia. Aš daugiau nieko nenoriu. Noriu ir reikia skiriasi, vakar sakė tėtis. Bet man, mamyte, tėtuk, jūsų ir reikia, ir aš jūsų noriu. 

Aš visada norėsiu jūsų su Kalėdom. 

Važiuoju troleibusu po egzamino ir taip nesitiki, kad jau viskas - parašyta, atsiskaityta. Toks jausmas, kad grįžtu po paskaitos/darbų su skaudančia galva, suraukta kakta ir jausmu, kad tuoj prasidės mėnesinės. Ir dar baisiai karšta. Negaliu pakęst jausmo, kai tas sunkumas nepraeina, net kai viskas pasibaigia.
Pamenu, pernai po visų egzaminų (universiteto ir perlaikyto VBE) grįžau namo, bet niekaip neapleido jausmas, kad tuoj sekmadienis ir vėl turėsiu važiuot, palikt namus, kad vėl reiks eit į paskaitas... ir taip kelias savaites, kol supratau, kad ne, mokslo metai baigėsi.
Turiu dar vieną modulį. Dar vieną.

Šiandien buvo pirmas kartas, kai išėjau pabėgioti po labaiiii ilgo laiko. Nežinau, ar kada buvau susimąsčius, kad man to trūko – galbūt neturėjau šiems apmąstymams laiko, kol sulenkus nugarą sėdėjau prie stalo ir mokiaus/ žiūrėjau filmus/serialus/ skaičiau. Bet vakar pasakiau sau, kad jau laikas, kad turiu stumt save link gero įpročio, ir šiandien, atsikėlus 6 valandą iš ryto, apsirengiau ir išbėgau. Nebuvo lengva – tie raumenys, kurių ne tiek daug ir likę, senokai nematė tokio krūvio, o ir plaučiai nebuvo patenkinti. Bet per aspera ad astra – turiu ne tik stiprinti sveikatą, bet ir susitvarkyt figūrą – birželio pabaigoje manęs laukia Italija! 
Dar dvi dienos ir egzaminas. Šį kartą pradėjau mokytis šiek tiek anksčiau, nei paprastai. Ir šiaip, viso modulio metu teko intensyviai ruoštis problemoms, todėl ir mokytis buvau priversta. Taigi dabar, likus kelioms dienoms iki egzamino, pastebėjau, kad nėra taip sunku ir viskas įmanoma – tereikia laiku pradėti, nes informacijos tikrai gaunam nemažai. 
Ne tiek daug ir liko – vos mėnuo ir dvi savaitės. Vienas modulis. Ir vėl baisiai greitai prabėgo metai. 

- - - - - - - 
Only the young can break away, break away
Lost when the wind blows, on your own
Only the young can break away, break away

Toks klausimas iškyla prieš nuspaudžiant taip pat pavadintą mygtuką visam šitam blogų reikale. Bėda, laužau tradiciją ir net nesulaukusi gegužės-birželio mėnesių aš čia, aš dalinuosi savo ganėtinai monotoniško gyvenimo įspūdžiais. 
Ką tik (I mean, in the middle of writing) perskaičiau paskutinį savo įrašą ir manau, kad turiu pasirašyt sau kelias naujienas, kurios čia dar nebuvo paminėtos:
• visų pirma, tai egzaminą išlaikiau labai gerai, stojamasis balas gerokai šoktelėjo į viršų ir štai - dabar ramiai sau „sėdžiu“ nemokamoje vietoje. Na, galbūt „ramiai“ nėra pats tinkamiausias žodis, nes dabar turui labai stengtis, kad tos vietos niekas neatimtų. 
• savaitės kelionė po pietinę ir šiaurės rytinę dalis. Kai tiek kartų visiem pasakoji, tai jau per gerklę lenda ir tikrai nebesinori čia milijoninį kartą rašyt. O ir buvo tai gana seniai. 

O dabar apie tai, kas nutiko šiais 2018 metais. Vienas iš įsimintiniausių dalykų ne tik šiemet, bet tikriausiai ir per visą gyvenimą, buvo Islandija. Iškeliavom penki draugai savaitei ir pamatėm tikrai labai daug (vėl jokių rašinėlių, istorijos, kad ir kokios geros, jau per gerklę lenda. Dar turėjau mintį vos tik grįžusi aprašyti čia nuotykius, bet patingėjau ir taip liko. Nors nuotrauką vieną kitą gal ir galima įkelti). 

Žinot, tas meme'is yra, kur tipo tau patinkanti mergina sako, koks tavo draugas fainas ir kad nori jo numerio. Atitinkamai tas pats su tau patinkančiu vaikinu. Lol. Niekad negalvojau, kad man taip atsitiks.. :'D

Nesakau, kad būtent taip ir atsitiko ir aš nesu visiškai įsitikinus savo teisumu ir gal man eilinį kartą pasireiškia paranoja (hello darkness, my old friend, I've came to see you back again). Nu bet SHIIIIIIIT. Atrodo, kad būtent taip ir yra! Siaubas. Ir negaliu pykt. Galiu:D jinai galėtų su juo tiek nebendraut nuu. Bet jai jis taip nepatinka. Lol. Aš mažvaikė.
Nepriversiu jo mane pamėgt.
Nežinau, ką sau darau. Sakau, kad daugiau nesirodysiu jam akyse ir man tiesiog praeis viskas, bus eilinis susižavėjimas, kuris dingo, kai pamačiau, kad dėmesio nesulauksiu. Bet negaliuu. Skaudinu pati save, matydama ir suprasdama, kad nieko nebus, ir vis tiek eidama pas jį. Ką aš darau. Tikrai nenormali.

By the way, jis bijo manęs. Tai aš ne tik mazochistė, bet dar ir sadistė. Tas faktas mane ir nervina, ir juokina, ir skaudina. Iš pradžių buvo užknisę ištisai girdėt, kad jis kažkodėl baiminas, o dabar tiesiog negaliu to pernešt :( negailiu net pastabų dėl to, tikrai skaudina. Žmonės manęs nebijo. Jau senokai nekėliau grėsmės. O dabar. Kas per š. Aš ne galiūnas koks, kad manęs reiktų bijot. Shit.

Pasiklydau savy, kaip išsipainiot..?

Niekad nebūčiau pagalvojus, kad vienas žmogus galėtų taip mane pakeisti. Motyvuoti nieko nedarydamas, o tiesiog būdamas.
Reikia pripažint, kad labai ilgai aš nieko doro neveikiau, nors atrodė, kad yra kitaip - daug mokaus, todėl ir laiko nelieka. Bet tiesa yra ta, kad aš mažai mokiaus, o didžiąją dalį laiko prastumdavau nieko nedarydama arba miegodama, ant kiek pavargus būdavau nuo to nieko neveikimo. Bet žinot, vieną dieną turėjo ateit nušvietimas. Ir atėjo. Nežinau, kaip išreikšt visa tai, ką dabar jaučiu, nes atrodo, kad toms emocijoms aprašyti dar nesukurti žodžiai. Man sakė, kad po anatomijos ciklo pasaulis nušvis ryškesnėm spalvom, tačiau aš kažkaip tada to nepajaučiau. Bet dabar aš jaučiuos labai panašiai. Ahhhh, net nežinau, nuo ko pradėt. Nežinau, kas man darosi, nes niekad taip dar nėra nutikę. Aš manau, kad žinau visų šitų permainų priežastį, bet nenoriu per daug į tai įsikabinti, nes kai visa tai pasibaigs, aš tik pasijuoksiu iš savo svaičiojimų. Bet aš nenoriu, kad visa tai pasibaigtų. Aš krentu labai giliai, o pasiekus dugną nenoriu lipt aukštyn. Noriu, kad mane ten nusileidusią apkabintų ir nepaleistų. Niekad.
Yra žmogus.
Žmogus, apie kurį galvojant man kyla noras dainuoti. Ir aš dainuoju. Garsiai.
Apie jį galvojant man norisi piešti. Paprastai aš negaliu taip imti ir piešti lyg niekur nieko, turiu laukt, kol kažkoks sraigtelis many stos į savo vietą, aš pajusiu begalinį troškimą paimt pieštukus į rankas ir sukurt tai, ko mano užsidegusios rankos užsigeis.
Aš vėl jaučiu žinių troškulį. Visada buvau tas vaikas, kuris norėjo žinoti daugiau, bet kažkuriuo momentu visa tai nuslopo ir aš pasidaviau monotonijai, leidau jai praryti viską, dėl ko gyvenau. Bet dabar vienas žmogus mane pažadino iš sąstingio.
Aš vėl noriu mokytis kalbų. Prieš pusantrų metų sumaniau išmokti prancūzų kalbą, bet neužilgo mečiau, vėl pateisindama save mokslais. Dabar aš sugrįžtu. Aš studijuoju mediciną universitete, laiko turiu dar mažiau, nei mokykloje, 'cause this is serious shit, bet aš galiu.
Ir tik tas vienas žmogus sugebėjo atvert man akis, privertė pažvelgt iš naujo į gyvenimą, į tai, ką aš praleidžiu užsidarius tarp keturių sienų ir įlindus į socialinių tinklų programėles telefone.
Aš nekalbu apie visus šiuos dalykus su tuo žmogumi, jis neįkalbėjo manęs vėl viso to imtis - tas noras tiesiog pabudo. Nežinau kaip ir kodėl, bet būnant su juo mano sienos sugriūva. Aš ištisus metus stačiau sienas aplink save, nes nenorėjau, kad žmonės mane matytų, o dabar aš taip paprastai atveriu visas duris vienam vieninteliam žmogui.
Aš niekad dar taip sumautai nesijaučiau.
Surandu žmogų, kurio man reikia - šiek tiek keistą (gerokai, tbh), geraširdį, mąstantį. Ir nors fiziškai jis labai arti, mes karts nuo karto susitinkam ir bendraujam, bet aš vis tiek jaučiuos per toli.
I'm fucking falling for him, bet kartais atrodo, kad jis manęs nemėgsta. Kaip jis varto akis, kai neišgirdus, ką jis pasakė, perklausiu. Kaip susierzinęs atsako "nieko". Kaip piktai pakomentuoja, kai draugiškai paerzinu. Ir kaip mane siutina, kad vis tiek man parašo! Ir vis tiek kviečia ateiti. Nežinau, kaip iki šiol dar nesusikeikiau - blet, aš nesuprantu žmonių visiškai.
Joks žmogus dar taip stipriai manęs netraukė.

Realiai tai nelabai suprantu, ką aš čia darau:D kartais užplaukia tokios "įdomios" mintys, kurios kankina iš vidaus, ir kol jų kažkur kitur nenukiši, (pavyzdžiui, mane dažnai kankina tai, kad turiu slėpt nuo pasaulio savo simpatijos tapatybę, kad vėliau neatsitiktų ko nors veri veri okvard) kažkaip sunku krūtinėj būna. Aišku, būna ir ne tokių banalių dalykų ir tikrai noriu čia pasireikšt, bet taip ir nuplaukia, nes būtent tuo metu neturiu laiko, o vėliau ir nuotaika dingsta. Net dabar rašydama suprantu, kad po truputį slūgsta vidurio nakties apmąstymų sukeltos emocijos, bet dar pabandysiu kažką išpešt iš savęs, bent šešėlį to, kaip jaučiuos. Pradėkim nuo tos seilėtos dalies, kad čia yra įsivėlęs vaikinas:D damn, who could've thought. Ta prasme, kad nuo minčių apie jį visa šita emocionali šūdliava ir išsirutuliojo. Bėda ta, kad pirmą kartą gyvenime aš taip daug bendrauju su žmogumi, kuris mane traukia. Tie daugiau stalkinimo atvejai, kai ne bendrauji, o stebi žmogų soc. tinkluose.. simpatija anksčiau ar vėliau praeina, nors negaliu užtikrinti, kad šįkart bus kitaip:/
< ir čia aš rašydama tekstą nulūžau, o atsibudus ryte (rytas už vakarą protingesnis) supratau, kad visas tas depresinis mėšlas dingo, nes labai gražų sapną sapnavau:D. Bet dar galiu pabandyt aprašyt, kas man ten vakar buvo >
Taigi, esmė tame, kad aš labai dažnai jausdavaus taip, lyg manęs niekas nemėgsta. Laimei, pastaruosius kelis mėnesius tokia mano nuomonė apie save kažkaip lyg ir pasikeitė, nustojau apie tai galvot, nes susipažinau su daug naujų žmonių, kurie pasirodė esantys labai mieli ir draugiški, tai self esteemas pakilo. Bet tokiom dienom kaip vakar vskarean vis dar užplaukia tos niūrios mintys, kai galvoji, kad esi paprasčiausia prisiplakėlė, nes tavo kambariokė su visais jais yra pažįstama ir būtent dėl tos priežasties jie taikosi su gavo buvimu. O man ramybės neduoda vaikinas, kuris man patinka. Kartais atrodo, kad jis manęs nemėgsta, o aš pirmą kartą GYVENIME stengiuos sužavėt ką nors :D ir kadangi jis pats yra šiek tiek keistokas, aš negaliu perprast jo visiškai! Ir šiaip man sunku pagaut žmonių siunčiamus sugnalus. Ir tokiom dienom kaip vakar aš pasižadu sau, kad daugiau niekam nelįsiu į akis ir neisiu ten, kur manęs niekas nelaukia, bet guess what - viskas baigiasi tuo, kad aš savo pažadus sulaužau ir vėl plepu ir nepalieku žmonių ramybėj..
Nežinau, ką daugiau ir bepasakyt. Man atrodo, kad aš jį nervinu ir kad jis manęs nemėgsta.

Sunku rašyt, kai norisi tiek daug pasakyt, o kalba, kuri ausyse skamba jau beveik devyniolika metų, atrodo svetima ir nei vienas žodis negali išreikšt to, koks jausmas yra apėmęs.
Dažnai verkiu dėl knygų veikėjų, kuriems likimas, o jei realiau, tai autorius/ė, nepašykštėjo skausmingos pabaigos. Bet nei karto neteko eit iš namų naktį, kad tą jų likimą apraudotum.
Ne kasnakt ir būrys meteoritų skrieja tau virš galvos, ausyse skambant Hozier - Cherry Wine ir karštoms ašaroms riedant, kol vėsus rugpjūčio nakties oras jų neatšaldė.
O ta istorija apie Finčą ir Violetą, Violetą ir Finčą, kol galiausiai- tik Violetą, su mažom dalelėm to, kas liko iš Finčo. Istorija, kuri iš visų kitų išsiskiria visai nebanaliu turiniu. Ir dabar, kol vis dar verkiu, noriu, tiesiog trokštu aprėkt paauglio tėvus už nerūpestingumą, už žiūrėjimą į viską pro pirštus, už tai, kad nematė tokių aiškių savo klaidų ir viską suvertė savo sūnui. Tėvą, kuris naudojo jį vietoj bokso kriaušės, ir motiną, kuri tegalėjo gailėti savęs, paliktos netikusio vyro, ir savo vaikų niekad nelaikė prioritetu. Galėčiau valandų valandas keikti juos, kam nieko nesiėmė ir viską nurašė.... deja, net tam laiko jie nerado, nesugalvojo pasiteisinimo ir toliau gyveno kaip kas sau, apsimesdami, kad viskas puiku, ir tuo savo pačių sukurtu spektakliu tikėdami.

Kaip gera, kai tavim šlykštysi tavo pačios motina. Kaip nuostabu, kai atvirai stebisi, kad toks žmogus kaip tu gali turėti draugų.
Kaip puiku, kad trokšta, jog neturėtum.

Kasdien gyvenimas man primena, kad blogai padariau pasirinkdama išlikti.
Vos tik atėjau į šį pasaulį, turėjau mirti. Tikrai. Ne todėl, kad dabar to norėčiau, ar norėčiau, kad nebūčiau gimus, ne. Visai ne tai. Esmė tame, kad man neturėjo būti lemta išgyventi ne tik kad iki šios akimirkos, bet ir tada, kai gimiau. Gimiau per vėlai. Rūgau ir glitėjau užmarinuota pilve. Neturėjau gyva pasiekt šio pasaulio. Bet tada tikriausiai nenumaniau, kad blogai padariau kovodama. Nereikėjo.
Vėliau man vėl buvo suteiktas šansas išeiti, šįkart nutrokšti, kai buvau viena palikta automobilyje karštą dieną. Bet kaip tada aš kabinausi į gyvenimą! Kvailas mažas vaikas stengėsi įkvėpti gryno oro pro mažą skylutę autobusiuko bagažinės durelėse.
Tada dar nesupratau, kas man buvo siųsta. Vėl gelbėjau savo apgailėtiną kailį. Nereikėjo.
Priešinaus tam, kas man buvo skirta, nagais ir dantim laikiau savo gyvybę, kad nepabėgtų. Už tai turiu atsiimti dabar. Gyvenimas man primena, kasdien vis priverčia susimąstyti apie savo klaidas. Verčia gailėtis, kerštauja už tai, kad nėjau man skirtu keliu. Kiekvieną dieną turiu kauptis tam, kas laukia, nes nežinau, kada vėl teks patirti kažką,kad žudo iš vidaus, kada vėl sprogsiu viduje, bet negalėsiu išsilaisvint nuo visko.
Ir karštos ašaros plauna skruostus, nenuplaudamos skausmo, kurį tenka patrti. Nenuplaudamos minčių, nenuplaudamos gailesčio. Nenuplaudamos prisiminimų apie tai, kaip kabinausi į niekam tinkamą ir niekam nereikalingą gyvybę.
Bet net dabar aš, kvailė, kabinuos į savo nereikšmingą gyvenimą. Bandydama viską sutvarkyti. Bergždžiai tikėdama, kad vieną dieną viskas pasikeis.
Nekenčiu savęs už savo prakeiktą ir nereikalingą tikėjimą, vilčių puoselėjimą.

Jaučiuos taip, lyg vasaros atostogos prasidės jau kitos savaitės pabaigoj, sėdžiu visiškai atsipūtus, lyg nebūtų likę mokytis dar du mėnesiai, lyg nereikėtų galvot apie paskutinio skambučio šventės rengimą. Ir kodėl gi taip. Dėl knygų tikriausiai. Ir niekieno tai jau nebestebina.
O viskas prasidėjo nuo to, kad vėl atgavau norą skaityt. Ne taip, kad pasiimu knygą ir skaitau visą mėnesį, bet taip, kad pasiimu dešimt knygų ir perskaitau jas per mėnesį. Ir nusipirkau "Raudonąją karalienę". Ir "Vienintelė" mano lentynoj jau taip pat poilsiauja. Ir dar. Buvau bibliotekoj. Ne mūsų miestelio, ne. Nusiaubta buvo didesnė. Apšalau, apsalau ir ko tik dar nenutiko. Šypsena iki ausų. Nuostabu buvo. Negaliu nustot galvot apie visas tas knygas. Jau įsivaizduoju vasarą. Skaitysiu be perstojo. Dievinu knygas. Biblioteka yra mano rojus. Like for real.
Daug kas pasikeitė. Pasipasakojau apie, taip sakant, "vidinius išgyvenimus" . Gal nepadariau klaidos, nes jeigu padariau, tai degsiu pragare. Pakeist mokyklą reikės. Žodžiu.
Šie metai bus kitokie. Geresni, tikiuosi.
Beje, kokie nuostabiai trumpi sakiniai.

Knygas.
Kaip netikėta, cha cha.
Kai perskaičiau visus tuos įrašus, labai nesinori sugrįžt prie to įpročio blevyzgot apie nieką.
Apie knygas galiu kalbėt daug daug daug! Myliu knygas. Kaskart kartoju, kad jei nereikėtų miego ir maisto, tai galėčiau gyvent uždaryta milžiniškoje bibliotekoje. Tikrai. Man tikriausiai pasimaišę.
Kartais noris parašyt kažką prasmingo, atrodo, paskaitau kitų tinklaraščius ir pačiai neretai įdomių minčių kyla, bet tikriausiai reikia iškart ir rašyt, nes dabar viskas, apie ką galiu pagalvot - tai knygos. Tikriausiai todėl, kad radau naują išleistą, tikriausiai todėl, kad atostogos, per kurias stengiuos perskaityt kuo daugiau. Prisipirkus knygų nemažai turiu, dar daugiau skaityklėj sukaupta, o dar ir iš bibliotekos kaskart nuėjus krūvą parsitempiu. Maniakė. Nežinau, kaip kitaip apibūdint save. Laiko trūksta, bet vis nešu ir nešu namo naujas, vis skaitau, grobiu laiką iš kitų, svarbesnių dalykų, kad tik paskaityčiau. Nemiegu. Užmiegu po antros, keliuos prieš aštuonias, vos šešios valandos miego ir tada intensyvi ašuoniolikos valandų diena. Nebegaliu kitaip.
Tiek dar daug perskaityt reikia! Susiplanavau per gyvenimą perskaityt tūkstantį knygų. Jau perskaičiau virš trijų šimtų trisdešimties.
MAN REIKIA RAUDONOSIOS KARALIENĖS!
Yra knygų, kurias norisi perskaityti, ir yra knygų, kurias norisi turėti. Sau. Turėti savo lentynoj, žinot, kad ta istorija priklauso tik tau vienai. Taip yra ir su "Raudonąja karaliene". Prisiskaičiau, kokia tai įdomi knyga, ir aprašymas mane tikrai sudomino, todėl viskas - mane jau pagavo, sučiupo, nutvėrė, užverbavo, prisigretino... tik su biudžetu problemos. Kad ir kokia maniakė esu, skrudžias manyje gyvena ilgiau. Šykštuolė neišpasakyta esu. Kai perku knygą, vaitoju dėl kainos, dūsauju, kiek daug teks paklot šlamančių. Pinigų man netrūksta, ne. Per savo neilgą gyvenimėlį susitaupiau visai padorią sumą, o dar kiek išleidau.. verkt dėl to norisi. Pripratau taupyt, todėl dabar gaila karalienei (o dar kai pažiūrėjau, kad jos trys dalys...). Pažadėjau tėvam, kad jei leis nusipirkt skaityklę, nebepirksiu daugiau knygų, tik "Bado žaidynių" trečiąją dalį, kad užbaigčiau seriją. Bet gavosi ne taip, kaip buvo planuota. Mat nusipirkau dar ir "Jei pasilikčiau", taip pat "Popierinius miestus", ir daar, mano mugės laimikiai - "Atranka" ir "Elitas", o tai reiškia, kad neišvengiamai mano lentynoje turės atsirasti ir "Vienintelė".
Bet Karalienės irgi noriu. Kaip mažas vaikas užsimetu. Neprašau tėvų, kad duotų pinigų knygom. Ir iš viso neprašau. Gaunu (jei gaunu) penkis eurus per mėnesį kišenpinigių. Nei daugiau, nei mažiau. Maistui neišleidžiu, nes mokykloj nesimaitinu. Taigi penki eurai. Iš močiutės gaunu dešimt. O kitus užsidirbu. Gal todėl ir sunku išleist.
Reikia sukurt progą, kad galėtų man kas knygą padovanot.
Mirštu dėl knygų. Dėl tų istorijų. Kaip ragana, kuri mainais į paslaugą pareikalauja prisiminimo, tačiau ne bet kokio, o maloniausio. Man taip reikia istorijų. Užpildo mano mintis, priverčia širdį plakt smarkiau, kaip niekas kitas, nes įdomu, kaip viskas baigsis, kas paaiškės.
MYLIU knygas beprotiškai. Myliu istorijas. Myliu žmones, kurie mums jas suteikia, kurie pasidalina savo mažais išgalvotais pasauliais su kitais, su pasauliu.
Myliu.
Padovanokit man kas nors "Raudonąją karalienę" ir aš jus mylėsiu visą gyvenimą ;* ;D

Negaliu patikėt, kad praėjo beveik metai nuo paskutinio įrašo. Laikas beprotišku greičiu skrieja, apsižvalgai, o jau baigi vienuoliktą klasę. Tiek visko nutiko, kad tikriausiai reikės atpasakot visus tuos metus.
Paskutinis įrašas buvo prieš pat prasidedant vasarai rašytas, tai nuo vasaros ir pradedu.
Pradžioj kaip ir nieko tokio neįvyko. Liepos pabaigoj išskridau į Angliją pas gimines. Vienas įsimintiniausių gyvenimo įvykių tikriausiai, smagiai praledau laiką. Labai neišsiplėsiu, nes tieeek jau kartų visiem pasakojau, ką veikiau, kad net nebesinori rašyt viso to. Buvau Safari parke, kur su automobiliu važiuoji pro paleistus laukinius gyvūnus (liūtai, tigras, raganosiai, meškos, beždžionės, you know, regular stuff), Londoną aplankiau.
Po savaitės Anglijoj išvažiavom į Prancūziją, dvi savaites pabuvom. Daug ką veikėm, labai daug rešyt reikėtų... St. Michelio saloje buvom, dar apie II pasaulinį ekskursiją pravedė šeimos draugas. Įdomiai laiką praleidau, labai sunku atsisveikint buvo, grįžt namo.
Kai grįžau orai baisūs buvo, tai tokia ir vasaros pabaiga.
O rudenį ir prasidėjo. Dvi negausias vienuoliktokų klases a ir b sujungė ir padarė vieną gražią klasytę :DD Iš pradžių gal kiek buvo justi įtampa, nes klasės anksčiau nesutarė. Bet vėliau kažkaip apsipratom (tikriausiai). Ruošėm šimtadienį dvyliktokam Las Vegaso tema. Pavyko tikrai puikiai. Šimtadienis. O kas jau PO šitadienio, tai... viskas buvo gerai, kol neatsitiko blogi dalykai. Bet jau nesvarbu.
Jei dar kažką papasakot iš asmeninės pusės, tai susigiebiau kiek įmanoma daugiau dalykų :D net fiziką pasirinkau. Kamuojuos dabar. Viena, kas guodžia, tai kad dar du mėnesiai ir vasaros atostogos!
Ką dar gero... išdrąsėjau :D jei galima taip sakyt. Labiau savim pasitikiu. Mažiau nervuojuos, ką kiti pasakys. Kitus nervuoju. Siunt ant bendraklasio. Aš jo tikrai nemėgstu. Nemėgstu per silpnas žodis.
O reikalai su draugais kaip visada. Su Odeta iš viso nebebendraujam. O kitom aš - antras pasirinkimas(jei je trečias, ketvirtas ar dar tolimesnis, esmė ta pati), pakaitalas, kai nieko kito aplink nėra. Būsiu išmesta kai niekam nebereikės. Įdomus gyvenimas, kai prie šono esi laikoma tik dėl naudos, kai esi pasirenkama, nes gerai žaidi, nes gerai mokais.
Širdies reikalai? Cha cha. Vis dar juokingi tie santykiai tokiam amžiuj. Tikriausiai pribręsiu tik pasenus. Nesakau, kad niekas nepatinka, ne. Nors ir sakau taip, bet širdis mano tikrai ne akmeninė ;D tiesiog stengiuos neprisileist, kad netektų nusivilti. Oh my God, look at that face, you look like my next mistake.. ;DD
Pradėjau naudot kitą šampūną, kad antrą dieną po plovimo neikščiočiau su taukuota galva. Nepadeda. Gal dar nepakankamai daug laiko praėjo. Bent jau garbanotis vėl pradėjo.
Perskaičiau daug knygų. Šiemet net knygų mugėj buvau. Gal kada pasieksiu 1000. Nors jau pradedu nebetikėt. Beveik 700 dar liko. Vis laiko nerandu niekam.
Stengiuos mokytis. Pažymiai puikūs, bet stresuoju dėl stojimo, karjeros galimybių. Bijau blogai išlaikyt egzaminus. Bijau neįstot. Bijau nerast darbo pagal profesiją. Siaubas.
Gerai sako, kad dabar geriausi mūsų metai. Tik kažkaip pamiršta paminėt, kad pusę jų paleidžiam besikankindami. Tai tiek to grožio.

Perskaičiau visus savo įrašus šiandien. Įdomu stebėt, kaip augant keičiasi žmogaus mąstysena, nors atrodė, kad niekas nepasikeitė, kad aš nepaskeičiau.
Anksčiau žadėdavau, kad vėl pradėsiu rašyt į tinklaraštį, šįkart nežadėsiu. Man kažką pažadėjus vėliau labai sunku savo pažado laikytis. Tad gal nepasižadėjus kažkas pavyks.
Sakiau Paulinai duosiu paskaityt, kaip keičiaus,jei įdomu bus. Pažiūrėsim, gal nepabėgs nuo buvusios psichinės ligonės.
Beje, Taylor Swift užvaldė protą. Radau kieno fane būt. Kvaila, žinau, bet tokie tie šiuolaikiniai paaugliai. Sheeran'as irgi neblogas.
Vis dar žiūriu melages. Jau įgiso. Nesugeba išsiaiškint, kas yra A. ApgAilėtinA. :DDD
Jau visą valandą čia rašau, laikas pabaigt viską.
Tikiuosi, kad dar parašysiu. Labai tikiuosi.

Tai štai, maniškės jau prasidėjo. Taip sakant, už gerą elgesį anksčiau laiko paleido. Rimtai. Už gerus pažymius.
Aišku, dar liko lietuvių kalbos ir matematikos patikros. Dėl matematikos nesijaudinu išvis, o su lietuvių jau prasčiau. Ne todėl, kad blogai sektųsi, visai ne. Baisios atrodo užduotys.
Lyg tie vertintojai kalbininkai turėtų laiko mašiną, su kuria nukeliauja 500 metų į praeitį pasiklaust kokio nors rašytojo, ką gi jis turėjo omenyje, kokia buvo užslėpta prasmė, kad pagrindinio herojaus kambario sienų spalva buvo, na tarim, geltona. Gal jis turėjo prolemų dėl šlapimo? O gal nematė saulės, tai sienų spalva jam tą saulę atstojo? Na pasakykite gi, ponas XVI a. rašytojau, ką gi jūs norėjote pasakyti ta geltona, pagrindinio veikėjo kambario sienų spalva. Mums tai labai svarbu, nes, XXI a. dešimtokų patikrinimo, teksto suvokimo užduotyje mes sumanėme pateikti tokį klausimą ir norime sužinoti tikslų atsakymą. Jei nepasakysite, mes susigalvosime savo variantą ir taip sužlugdysime dešimtokus (:
Okey, užteks išsidirbinėti. Nors čia visiška tiesa.
Iš tiesų visai ne apie tai norėjau parašyti. Tiesiog apie atostogas.
Turiu galimybę apsilankyti Anglijoje ir Prancūzijoje. Ne pasirinkti vieną iš jų, bet abi kartu. Noriu beprotiškai, bet nesinori palikti brolio vieno. Ne todėl, kad būtų jo gaila, visai ne. Tiesiog baisu, kad ko neiškrėstų. Kažkoks maištingas pasidarė.
Aplankyčiau pusbrolį (4 metų), pamatyčiau pasaulio, hehe. Tikrai noriu, bet mama tikriausiai neišleis... Matau, kad neišleis.
Dar radau savo pašaukimą :DDD Kvailokai skamba. Labai norėčiau šią vasarą įgyvendinti savo siekį - padaryti mini lėlių namelį. Pernai iš užsibrėžtų tikslų įgyvendinau tik 1 ar 2. Šią vasarą gal pavyks geriau. 
Dar į biblioteką atvežė naujų knygų, tai šeštadienį mano nuotaika pakilo į aukštumas. Pasiėmiau keturias knygas. Dvi jau perskaičiau, trečią pradėjau. 
Miau:
Rachel Renee Russell „Prietrankos dienoraštis. Ne itin laimingos širdžių ėdikės istorija“ 

Kiekvieną kartą susiduriu su problema, kaip pavadinti įrašą. Kadangi žinau, kad nekalbėsiu ap kažką vieną, tai sunku. Nesvarbu.
Pradėsiu nuo tokio įprasto dalyko kaip mokykla. Žudantis reikalas. Atrodo, kad mokytojai nesupranta, jog ne jų vienintelių pamokas turim, nes namų darbų kalnai. Bet liko vos mėnuo, patikrinimai baigėsi, tik lietuvių ir matematika liko.
Neturiu ką pasakyt. Visiškai.
Apie knygas. Skaičiau "Puolusį angelą" ir tolimesnes dalis, dabar ketvirtą skaitau. Atseit. Kažkaip nesinori, nesinori sužinot, kaip jai pavyks įvykdyt savo pažadus. Nesinori, kad kažkurie nusiviltų. Neaišku, kurią pusę palaikyt. Žinau, tai tik knyga, bet aš nesveikai įsijaučiu. Kaip kad skaitant John Green knygą "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos". Man to buvo per daug.
Tai tiek tikriausiai.

P. S. Su hamaku nepavyko. Užsupo.

Taigi, tokia istorija.
Gyvenau trijų kambarių bute su tėvais ir seneliais. Kažkelinto gimtadienio proga pasidovanojau sau hamaką. Gal keistokai skamba, bet taip, pasidovanojau. Iš dalies. Hamakas turėjo stovą ir užėmė labai didelį plotą, tad gyvendamas (hamakas gyvendamas) bute buvo išardytas. Kai persikrausčiau ir gavau sau kambarį, hamakas taip pat atrado sau vietą mano kambary.
Mamai labai patinka svečiams aprodyti namus. O gal svečiams patinka apžiūrėti namus. Taigi, atėję į mano kambarį ir pamatę hamaką VISI klausia, ar aš ten miegu. Aš visada atsakau - ne. Prieš kelias dienas vėl išgirdau šį klausimą ir susimąsčiau - kodėl gi aš ten nemiegu? Tai štai - pradėsiu, o jei tiksliau, tai pabandysiu. Sako, nepatogu. Bet aš kaip visada netikiu ir neklausau. Kadangi atostogos eina į pabaigą, o aš, cha cha, ničnieko doro nenuveikiau, reikia bent išmėginti, ar hamakai gali tikti miegojimui.
Daugiau kaip ir neturiu ko pasakyti. O kai turėsiu, tai tikriausiai bus mano jausmai perskaičius ,,Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos".

Net nežinau nuo ko pradėt, ką čia įžangoje parašius. Senokai nesilankiau čia ir nerašiau, aišku, galiu kaip visada kaltint laisvo laiko nebuvimą, bet tai būtų melas. Per facebook randu laiko pažaist žaidimus, o kitai veiklai tai jau ne, cha cha. Taigi, atėjus perskaičiau ankstesnius įrašus ir dabat man jie nebeatrodo tokie juokingi kaip anksčiau. Džiaugiuos, kad rašiau, kad turiu įamžinus jausmus. Gera yra prisimint. Dar supratau, kad rašau labiausiai dėl savęs. Neįdomu, skaitys kas ar ne. Niekada neprašiau lįst į mano reikalus. I dabar neprašau. Rašysiu ateities sau, kad nepamirščiau. Kad kaip dabar su šypsena prisiminčiau praeitį. Dabar atrodo juokingi ir kiek gėdingi tie išgyvenimai, nervai. Nors, ką čia slėpti, ir dabar jų netrūksta. Bet gyvenu. Ir vėl kaip ir anksčiau kažką paistau. Reikia keist temą.
Po praėjusio įrašo nutiko labai daug įvairiausių dalykų mano gyvenime. Vienas iš jų - be galo skaudus - prieš pat Kalėdas mirė senelis. Pragyvenau ju juo daugiau nei keturiolika metų, todėl tai buvo smūgis. Aišku, senelis sirgo, bet mirė netikėtai. Nieko baisesnio man nėra nutikę.
Nutiko ir geresnių dalykų - laimėjimai moksle ir ale moksle. Kompiuterinės dailės konkurse respublikoje užėmiau tečią vietą. Dar vienas pasiekimas, tik ne toks didelis - trečia vieta biologijos rajoninėje olimpiadoje. Bet džiaugiuosi (:
Dar teko įsigyti planšetę (piešimui, wacom intuos) ir eknygų skaityklę. Kuo, vyyyyy, labai džiaugiuosi. Šiaip tai nesu pratus leisti pinigus, bet geram daiktui negaila (: Ta proga pabandysiu įgyvendinti jau anksčiau minėtą užsibrėžimą sukurti naują blogą, kur rašysiu atsiliepimus apie perskaitytas knygas.
Ir pabaigai (tikriausiai), pradėjau vėl lygtai kokį versliuką, darau papuošalus iš modelino. Ir darbas, ir malonumas. Dar tėtis rado, kaip užsidirbti pinigų neišeinant iš namų ir nepasitraukus nuo kompiuterio, tą reikės išbandyt. Ką padarysi, reikia pinigų, turiu kažkuo patenkint savo norus :DDD
Tai tiek šį kartą, tikiuosi, kad nepamiršiu čia dažniau užsukti (:

     Kažką gudraus bandau išpešti iš savo galvos, bet kaip visada neišeina. Laikysiuos tradicijų, o tai reiškia - jokios tverkos čia nebus. 
     Kaip yra žinoma, aš labai mėgstu daaaug kalbėti apie save, savo gyvenimą ir aplinkinius. Galėčiau kalbėt neužsičiaupdama, bet tam reikia tinkamo pašnekovo. O tokių yra nedaug. Manau, dabar tokie man tinkami yra 3, bet vieną atimkim dėl tokios priežasties - tas žmogus per aug nutolęs. Ne, ne milimetrais, cenimetrais, decimetrais, metrais, kilometrais ar dar kažkokiu matavimo vienetu, tikrai ne. Vienas asmuo iš tų trijų, o dabar jau dviejų yra per 200 km nuo manęs, bet tai netrukdo man ištisai su juo kalbėti(asmeniu). Jei tiksliau - su ja. Nėra daugiau ko išsiplėsti šia tema, tas vienas atimtas per daug nutolęs *kažkoks tai protingas žodis*. Ta prasme, kaltas ne atstumas. Turėtų būti suprantama .
     Tai vat, kaip jau minėjau, mėgstu kalbėt apie save. tai šįkart ir pakalbėsiu. Ką čia šįkart - kaip visada. Pradėsiu nuo savo didžiausio (tikriausiai) laimėjimo - neberaudonuoju. Galiu, bet nebenoriu ir neberaudonuoju. Nežinau, kaip čia gavosi taip. Pastebėjau, kad kai su manimi buvo kalbama apie kažką, kas mane galėjo priversti parausti (nepamenu apie ką) ir aš neparaudau. Neužliejo skruostų kraujas. Galiu tai laikyti pirmu žingsniu iš savo nesveiko drovumo liūno. Nesveiko, taip taip, ir tai ne koks vaizdingas pažyminys, ne. Tas drovumas išties nesveikas. Žmogaus užkalbinti nesugebu. 
     Antras, ne ką prastesnis laimėjimas - aprėkiau bendraklasį. Gal daugeliui tai nieko nereiškia, bet man tai reiškia daug, labai daug. Nes to bendraklasio aš ypatingai nemėgstu. Jau senai. Nesugebu to jausmo atsikratyt, tai ignoruodavau jį. Žodžiu, nekalbinu, atsakiau kuo trumpiau. Šiais metais bandžiau būt mielesnė, taip. Bet neišėjo. Po pirmo mėnesio nuleidau rankas. Dabar apibūdinsiu jį. Pavadinkime jį ponu Iksu. Tai štai, ponas Iksas nėra labai „kietas“ mūsų klasėje. Net ir paėmus mokyklos mastu nėra. Taigi ponas Iksas tą bando pataisyti vartodamas keiksmažodžius. Šito aš negaliu pakęsti, nes skamba labai kvailai, kai jis juos sako. Dar ponas Iksas mėgsta pertraukinėti žmones. Pavizdys, paremtas tikrais faktais: anglų kalbos mokytoja užduoda klausimą visai klasei. Aš į jį noriu atsakyti, pasakau jau kokius 2-5 žodžius ir seu pertraukiama pono Ikso. Ponas Iksas atsavo taip pat, kaip ir aš ketinau atsakyti. Ir taip kone kiekvieną pamoką. Ne, ką aš čia. Kiekvieną. Dargi ponas Iksas mėgsta garsiai ygti. Kai mokytoja užduoda klausimą visai klasei, jis ima mykti, kadangi nežino atsakymo, juk jis ir yra visa klasė. Žodžiu, tikriausiai aišku, kokia mano pagieža. Neapkenčiu jo tikrai. Gal aš ir blogai darau, bet visi klystam. Tikriausiai. Ne, tėvai visada teisūs. Jų manymu. Grįžkim prie to aprėkimo. Gal vis dėlto ir neaprėkiau, o tiesiog išrėžiau nedidelį pamokslėlį. Per dailės pamoką vienas bendraklasis, kuris, kaip įtariama, yra įsižiūrėjęs kitą bendraklasį, kažką pasakė. Tas įsižiūrėtasis jam atsako:
– Tavęs, *toks negražus žodelis apie jo orientaciją*, niekas neklausė. 
Ponas Iksas įsižiūrėtajam: 
– Tu, *negražus žodelis*, žiūrėk ką kalbi. 
Aš jau neiškenčiau ir gana maloniai ponui Iksui išsakiau savo požiūrį. Tikrai nesuprantu, kaip jisai gali drausmint kitus, kaip pats taip kalba. Dar pridėjau kelis žodžius pono, Ikso pamėgdžiojimus (nešvankius žodelius). Pažiopčiojo ir užsičiaupė. Geriausia, kad mano balsas netrūkinėjo ir vėlgi neparaudonavau. 
     Evoliucija. Mano evoliucija. Gal kada ir išlipsiu iš to prakeikto drovumo. 

Minčių gija. Be kablelių. Be ribų.

...saulės mėnulio žvaigždių nakties dienos mokyklos mokytojų netikrų jausmų kaukių draugų priešų stebėtojų filmų pagalvės pieštukų fotoaparato katino mamos kėdžių drugelių brolio kompiuterio knygų javų tėčio švenčių tinklaraščio dienoraščio laidų šaldytuvo lovos antklodės lempų telefono pievos tiltų namų senelių džinsų kelio kapinių stoglangio mopedo Naruto SonGoko avataro komiksų stebuklų bendraklasių braškų kalbų mėlynių pelkės nuotraukų gandrų tostų vazų laimės lapų medžių sienų dviračio etikečių obuolių šalių mangų spalvų vaivorykštės mandarinų dainų pelės kilimėlio narvelių užuolaidų lygintuvo bananų virdulio puodelių sriubos prieskonių dangaus kokosų tortų cukraus pieno pusryčių dribsnių sporto upės pavasario automobilių riedučių vasaros stalčių pratybų dantų pastos šampūno katino laikrodžių pasakų pieno kriaukų jūros žibuoklių boružių upės olimpiadų mygtukų rėkimo konkursų žiemos nervų kontrolinių obuolių žaidimų chalato akinių auskarų plaukų šepečio pelėdų gatvių pastatų antivirusinės nuovargio raidžių kaktusų židinio žvakių driežų interneto muzikos švenčių pliusų natų minusų vėliavų nagų marškinių kvepalų miltų žaizdų matematikos teptukų tušo laipsnių grafikos sniego rudens virbalų vašelių apyrankių siūlų gervių sausainių kamuolių nagų lako šilumos sulčių žibuoklių švenčių fejeverkų apgavysčių apkabinimų žvakių indų ašarų kelionų kalbų kaktusų raidžių Natso Grėjaus Liusės Narnijos Juvios televizoriaus kaimynų ir dar daug ko....

Iš karto, kad nekiltų nesusipratimų. Medžioklė - ne gyvūnų. Tam kartui tiek. 

Nepamenu, kada paskutinį kartą rašiau. Kai man bangom užplaukia, tai. Tiek daug noriu parašyt, nuo vasaros pradžios namažai laiko praėjo, ji netgi pasibaigė, ha ha. Atsimenu savo pasiryžimus(cituoju): 

Taigi, nusprendžiau, kad šią vasarą reikia:~ Pasidaryt sapnų gaudyklę~ Pasidaryt popierinių gervių~ Nupiešt fotoaparatą, knygas, teptukus (:DDD)~ Padaryt 90 dienų projektą~ Sukabint nuotraukas~ Ant hamako prisiūt aplikacijų~ Kaminas - lenta~ Nudekupažuot puodelius~ Nusipirkt užrašų knygutę eskizam ir dekupažuot

Žinot koks yra turiningas laisvalaikio praleidimas gryname ore neišeinant iš namų ?  Ogi atsidarius langą (mano atveju stoglangį) stebėt kaimynus. Įdomu. Tikrai. Išbandykit.  Pamatysit ko nematę, išgirsit ko negirdėję. Vat kaip tik dabar viena katė veja kitą, ir kai bėga per aksfaltą (deja, šio lietuviško žodžio dorai parašyti nemoku) toks gerulis garsas! O dar prie jų ir šuo prisidėjo. Katinas į kažką metalinį tėškės. Šiaip tai mano gatvėj dažniausiai  niekas nevyksta. Apart to, kad kaimynė iš siurbyklos retkarčiais  sūnų parsitempia, tai tiek.

Manęs mokykloj nebeatpažįsta :D susikėliau kirpčiukus, tai... Nei mokytojai, nei bendraklasiai. Kiek  daug  vienas dalykas gali pakeist.

Beje, dar mano gatvėj galima išgirst, kaip kiaušiniukas rėkauja. Joooooo...

Paadariau tai. Pakeičiau adresą ir pavadinimą.
Strazdanų turiu nedaug, bet šiuo metu jos ypač išryškėjusios. Mano amžinosios, jos neišnyks kaip kad mano sumauta/bloga/neutrali/gera/puiki/nuostabi nuotaika. Jos mano įvaizdžio dalis. Galbūt ko nors nežinau, gal jos ką nors pasako apie žmogų. Nežinau. Ir man nesvarbu. Myliu savo strazdnas ir manau, kad mano mintis pavadint tinklaraštį „jų garbei“ visai nebloga :P
Šitas pavadinimas pasavo viską ir nesako nieko.
Puiku ((:

Praėjo metai. Tiksliau, tik devyni mėnesiai, vieneri mokslo metai. Atrodo, taip daug, o man jie pralėkė taip greitai, kad net nepastebėjau. Tik paskutinis mėnuo kaižkaip tai užsitęsė. Man rodos, pasikeičiau. Tik ar į gera, ar į bloga - dar nenusprendžiau. Aš nesveikai durniuodavau. Galbūt dėl to, kad turėjau tokią bendraklasę. Kai ji išėjo, maniau, neištversiu. Pusę metų, gal daugiau, gal mažiau, jau minėjau, neskaičiavau, nepastebėjau lekiančio laiko, neprisileidau kitų prie savęs. Stūmiau nuo savęs. Niekuo nepasitikėjau. Bet vėliau viskas stojo į vietas. Ir ištvėriau, ir atsivėriau. Truputį kai ko netekau - dviejų draugių. Bent jau aš taip manau. Nebebendrauju su jomis. Mūsų požiūris į pasaulį nesutampa. Neturiu aš tų rožinių akinių, ką padarysi. Truputį (o gal daugiau nei truputį) gavau - dvi kitas drauges. Viena su puikiu humoro jausmu, o kita panaši į mane :D Bent jau man taip atrodo... Nebeverkšlenu, nesiskundžiu, nes niekam kitų bėdos nerūpi. Patikėkit. Kad ir kiek skųsitės savo gyvenimu, jus supras tik tie, kurie patys tai patyrė. Nes jokie žodžiai neįtikins. Aš be galo be krašto galiu pasakoti, kaip jaučiuosi, jūs nesuprasit. Žodis neperteiks jausmo. Kai išsakiau mamai, kaip jaučiuosi, pamačiau, kad jinai nieko nesupranta. Ir dabar aš jau nesijaudinu dėl to, kad aš, būdama savimi, verčiu kitus manęs nemėgti ar nekęsti. Nelendu ir nelįsiu kitiems patys žinot kur. Pasikeitė požiūris ir į kutus žmones, su kuriais aš praleidau savo aštuonis metus po devynis mėnesius. Anksčiau sakiau, kad bus sunku išsiskirt, o dabar... dabar nenoriu, kad mus vėl sujungtu. Man patinka mano bendraklasiai. Tie, kuriuos turiu dabar. Ne šiaip sau. Per bendrą projektą pamačiau, kad mes draugiškesni nei jie. Sunku pripažinti, bet pasibaisėjau. Aišku, mūsiškiai taipogi ne angelai, bet man patinka bloga mūsų klasės reputacija. Mes geriausi tarp blogiausių. Ir mes sėdim be kaukių, nes čia ne karnavalas. 

Noriu naujo tinklaraščio pavadinimo, šitas jau nebeatitinka manęs. Bet sugalvoti negaliu. Dar savęs nepažįstu.

Man kaip ir atėjo vasara, nes jau atėjo atostogos. O tai reiškia - jokios mokyklos ir veikiam ką norim (dažniausiai). Taigi, atėjo laikas išsikelti sau tikslus - ką turėčiau nuveikti per šią vasarą. Žinau, dažniausiai viso to nė nepavyksta įgyvendint, bet ne tai svarbiausia. MAN, asmeniškai, smagiausia jų prisigalvoti kuo daugiau. Man labai patinka pasvajot, pakurt kažką savo mintyse ir jei kažkas nepavyksta (tiksliau, net nepabandau), tai tada labai ir nesuku sau dėl to galvos :DDD Nes, jei bandau ir nepavyksta, tai jau tragedija, po kurios seka isterija, jos pasekoje riksmai, ir kulminacija - beprotnamis. Nors niekad dar nepriėjau kulminacijos *toughtful*. Reikia sugalvot, ką pasidaryt savo: savo rankom, ar kokiais tai įnagiais. Pagrindinis šios vasaros tikslas - papuošti savo kambarį daugybe mielų smulkmių. Mano kambarys dar prieš kokį mėnesį atrodė kaip zombis. Rimtai rimtai. Tik lova, spinta ir hamakas. Tik tas hamakas ir teprivertė atrodyti kambariui kaip zombiui, bet jau kažkiek gyvam, nes kitaip tai kaip lavonas būtų buvęs. Bet dabar, jau yra stalas, kuris truputį apkrautas, tai vis maloniau akiai, ir didžioji siena jau išpiešta :))) Dar liko pasisiūti sėdmaišį, užsisakyti lentynas ir dar.. kažką, ko nemoku įvardint -.-
Taigi, nusprendžiau, kad šią vasarą reikia:
~ Pasidaryt sapnų gaudyklę
~ Pasidaryt popierinių gervių
~ Nupiešt fotoaparatą, knygas, teptukus (:DDD)
~ Padaryt 90 dienų projektą
~ Sukabint nuotraukas
~ Ant hamako prisiūt aplikacijų
~ Kaminas - lenta
~ Nudekupažuot puodelius
~ Nusipirkt užrašų knygutę eskizam ir dekupažuot

Jau įsivaizduoju tą netvarką :DDDD
Bus gražu. Apkrausiu.

Aš tikrai kažkokia daužta.
Ateinu tokia - nu OK, rašau. Ir dingsta viskas iš galvos.
Aš – neigiamų minčių rinkinys, manau, jau nepataisomas. Tikriausiai jau nuo vaikystės esu sugadinta. Išlepinta.
Visai nesenai nežinojau, ką reiškia tingėti tingėti. Bet štai, sužinojau. Vieną dieną tiesiog susmukau pagulėt. Gal kokią valandą pragulėjau žiūrėdama į lubas. Ir pavargau. Išvada: taip, tingėti tingėti įmanoma.
Anksčiau tai laikiau nesąmone, dabar patikėjau, kad toks dalykas egzistuoja.
Veliu.
Aš nekenčiu nuobodybės, nes sedėt ir žiūrėt į vieną tašką įsivaizduojant, kad ten kuriasi naujos planetos, pasauliai ir kitas šlamštas man yra ne gyvenimas.
Bet.
Aš taip pat nekenčiu: karnavalo, mokyklos švenčių, įvairių renginių, koncertų, parodų, eskursijų, gimtadienių, diskotekų ir viso kito iš to pačio skyriaus. Kalėdos, Velykos - dar įmanoma pakęsti. Nemėgstu didelių žmonių susibūrimų. Trūksta oro. Trūksta erdvės. Dūstu.

 Aišku, yra veiklos, kuri man patinka, kartais išlendu iš kiauto. Piešiu, bet be įkvėpimo aš bejėgė. Mokaus grot pianinu, kol iš manęs neatima telefono (programėlė jame). Skaitau knygas, bet turiu trenktis į kitą miestą, nes vietinėjė bibliotekoje neužtenka, viskas perskaityta (prispyrus didelei bėdai yra suaugusiųjų skyrius, bet...). „Žiūriu Narutą“ - kabutės ne veltui, visą savo valandą atiduodu gvf. Fotigrafuoju, bet dabar šalta, šlapia ir viskas negyva (po truputį bunda). Stalkinu pro stoglangį kaimynus (kai nedarau namų darbų).

Nerišu.
Nemoku.
Nesistengiu.
Nebandau.
Nenoriu.
Aš - nuoboda.
Kaip jau skiau - didelis žmonių būrys ne man. Didelis draugų būrys irgi ne man. Nemoku bendraut.
Nesistengiu.
Nebandau.
Nedrąsu.
Negaliu, nes:
Liūdna žiūrėt, kaip krinta krinta krinta - jokios sąžinės, gėdos.
Nerišu.
Nemoku.
Nesistengiu.
Nebandau.
Nenoriu.
Nemąstau pozityviai.