Aš tikrai kažkokia daužta.
Ateinu tokia - nu OK, rašau. Ir dingsta viskas iš galvos.
Aš – neigiamų minčių rinkinys, manau, jau nepataisomas. Tikriausiai jau nuo vaikystės esu sugadinta. Išlepinta.
Visai nesenai nežinojau, ką reiškia tingėti tingėti. Bet štai, sužinojau. Vieną dieną tiesiog susmukau pagulėt. Gal kokią valandą pragulėjau žiūrėdama į lubas. Ir pavargau. Išvada: taip, tingėti tingėti įmanoma.
Anksčiau tai laikiau nesąmone, dabar patikėjau, kad toks dalykas egzistuoja.
Veliu.
Aš nekenčiu nuobodybės, nes sedėt ir žiūrėt į vieną tašką įsivaizduojant, kad ten kuriasi naujos planetos, pasauliai ir kitas šlamštas man yra ne gyvenimas.
Bet.
Aš taip pat nekenčiu: karnavalo, mokyklos švenčių, įvairių renginių, koncertų, parodų, eskursijų, gimtadienių, diskotekų ir viso kito iš to pačio skyriaus. Kalėdos, Velykos - dar įmanoma pakęsti. Nemėgstu didelių žmonių susibūrimų. Trūksta oro. Trūksta erdvės. Dūstu.
Aišku, yra veiklos, kuri man patinka, kartais išlendu iš kiauto. Piešiu, bet be įkvėpimo aš bejėgė. Mokaus grot pianinu, kol iš manęs neatima telefono (programėlė jame). Skaitau knygas, bet turiu trenktis į kitą miestą, nes vietinėjė bibliotekoje neužtenka, viskas perskaityta (prispyrus didelei bėdai yra suaugusiųjų skyrius, bet...). „Žiūriu Narutą“ - kabutės ne veltui, visą savo valandą atiduodu gvf. Fotigrafuoju, bet dabar šalta, šlapia ir viskas negyva (po truputį bunda). Stalkinu pro stoglangį kaimynus (kai nedarau namų darbų).
Nerišu.
Nemoku.
Nesistengiu.
Nebandau.
Nenoriu.
Aš - nuoboda.
Kaip jau skiau - didelis žmonių būrys ne man. Didelis draugų būrys irgi ne man. Nemoku bendraut.
Nesistengiu.
Nebandau.
Nedrąsu.
Negaliu, nes:
Liūdna žiūrėt, kaip krinta krinta krinta - jokios sąžinės, gėdos.
Nerišu.
Nemoku.
Nesistengiu.
Nebandau.
Nenoriu.
Nemąstau pozityviai.