Praėjo metai. Tiksliau, tik devyni mėnesiai, vieneri mokslo metai. Atrodo, taip daug, o man jie pralėkė taip greitai, kad net nepastebėjau. Tik paskutinis mėnuo kaižkaip tai užsitęsė. Man rodos, pasikeičiau. Tik ar į gera, ar į bloga - dar nenusprendžiau. Aš nesveikai durniuodavau. Galbūt dėl to, kad turėjau tokią bendraklasę. Kai ji išėjo, maniau, neištversiu. Pusę metų, gal daugiau, gal mažiau, jau minėjau, neskaičiavau, nepastebėjau lekiančio laiko, neprisileidau kitų prie savęs. Stūmiau nuo savęs. Niekuo nepasitikėjau. Bet vėliau viskas stojo į vietas. Ir ištvėriau, ir atsivėriau. Truputį kai ko netekau - dviejų draugių. Bent jau aš taip manau. Nebebendrauju su jomis. Mūsų požiūris į pasaulį nesutampa. Neturiu aš tų rožinių akinių, ką padarysi. Truputį (o gal daugiau nei truputį) gavau - dvi kitas drauges. Viena su puikiu humoro jausmu, o kita panaši į mane :D Bent jau man taip atrodo... Nebeverkšlenu, nesiskundžiu, nes niekam kitų bėdos nerūpi. Patikėkit. Kad ir kiek skųsitės savo gyvenimu, jus supras tik tie, kurie patys tai patyrė. Nes jokie žodžiai neįtikins. Aš be galo be krašto galiu pasakoti, kaip jaučiuosi, jūs nesuprasit. Žodis neperteiks jausmo. Kai išsakiau mamai, kaip jaučiuosi, pamačiau, kad jinai nieko nesupranta. Ir dabar aš jau nesijaudinu dėl to, kad aš, būdama savimi, verčiu kitus manęs nemėgti ar nekęsti. Nelendu ir nelįsiu kitiems patys žinot kur. Pasikeitė požiūris ir į kutus žmones, su kuriais aš praleidau savo aštuonis metus po devynis mėnesius. Anksčiau sakiau, kad bus sunku išsiskirt, o dabar... dabar nenoriu, kad mus vėl sujungtu. Man patinka mano bendraklasiai. Tie, kuriuos turiu dabar. Ne šiaip sau. Per bendrą projektą pamačiau, kad mes draugiškesni nei jie. Sunku pripažinti, bet pasibaisėjau. Aišku, mūsiškiai taipogi ne angelai, bet man patinka bloga mūsų klasės reputacija. Mes geriausi tarp blogiausių. Ir mes sėdim be kaukių, nes čia ne karnavalas.
Noriu naujo tinklaraščio pavadinimo, šitas jau nebeatitinka manęs. Bet sugalvoti negaliu. Dar savęs nepažįstu.