Kažką gudraus bandau išpešti iš savo galvos, bet kaip visada neišeina. Laikysiuos tradicijų, o tai reiškia - jokios tverkos čia nebus.
Kaip yra žinoma, aš labai mėgstu daaaug kalbėti apie save, savo gyvenimą ir aplinkinius. Galėčiau kalbėt neužsičiaupdama, bet tam reikia tinkamo pašnekovo. O tokių yra nedaug. Manau, dabar tokie man tinkami yra 3, bet vieną atimkim dėl tokios priežasties - tas žmogus per aug nutolęs. Ne, ne milimetrais, cenimetrais, decimetrais, metrais, kilometrais ar dar kažkokiu matavimo vienetu, tikrai ne. Vienas asmuo iš tų trijų, o dabar jau dviejų yra per 200 km nuo manęs, bet tai netrukdo man ištisai su juo kalbėti(asmeniu). Jei tiksliau - su ja. Nėra daugiau ko išsiplėsti šia tema, tas vienas atimtas per daug nutolęs *kažkoks tai protingas žodis*. Ta prasme, kaltas ne atstumas. Turėtų būti suprantama .
Tai vat, kaip jau minėjau, mėgstu kalbėt apie save. tai šįkart ir pakalbėsiu. Ką čia šįkart - kaip visada. Pradėsiu nuo savo didžiausio (tikriausiai) laimėjimo - neberaudonuoju. Galiu, bet nebenoriu ir neberaudonuoju. Nežinau, kaip čia gavosi taip. Pastebėjau, kad kai su manimi buvo kalbama apie kažką, kas mane galėjo priversti parausti (nepamenu apie ką) ir aš neparaudau. Neužliejo skruostų kraujas. Galiu tai laikyti pirmu žingsniu iš savo nesveiko drovumo liūno. Nesveiko, taip taip, ir tai ne koks vaizdingas pažyminys, ne. Tas drovumas išties nesveikas. Žmogaus užkalbinti nesugebu.
Antras, ne ką prastesnis laimėjimas - aprėkiau bendraklasį. Gal daugeliui tai nieko nereiškia, bet man tai reiškia daug, labai daug. Nes to bendraklasio aš ypatingai nemėgstu. Jau senai. Nesugebu to jausmo atsikratyt, tai ignoruodavau jį. Žodžiu, nekalbinu, atsakiau kuo trumpiau. Šiais metais bandžiau būt mielesnė, taip. Bet neišėjo. Po pirmo mėnesio nuleidau rankas. Dabar apibūdinsiu jį. Pavadinkime jį ponu Iksu. Tai štai, ponas Iksas nėra labai „kietas“ mūsų klasėje. Net ir paėmus mokyklos mastu nėra. Taigi ponas Iksas tą bando pataisyti vartodamas keiksmažodžius. Šito aš negaliu pakęsti, nes skamba labai kvailai, kai jis juos sako. Dar ponas Iksas mėgsta pertraukinėti žmones. Pavizdys, paremtas tikrais faktais: anglų kalbos mokytoja užduoda klausimą visai klasei. Aš į jį noriu atsakyti, pasakau jau kokius 2-5 žodžius ir seu pertraukiama pono Ikso. Ponas Iksas atsavo taip pat, kaip ir aš ketinau atsakyti. Ir taip kone kiekvieną pamoką. Ne, ką aš čia. Kiekvieną. Dargi ponas Iksas mėgsta garsiai ygti. Kai mokytoja užduoda klausimą visai klasei, jis ima mykti, kadangi nežino atsakymo, juk jis ir yra visa klasė. Žodžiu, tikriausiai aišku, kokia mano pagieža. Neapkenčiu jo tikrai. Gal aš ir blogai darau, bet visi klystam. Tikriausiai. Ne, tėvai visada teisūs. Jų manymu. Grįžkim prie to aprėkimo. Gal vis dėlto ir neaprėkiau, o tiesiog išrėžiau nedidelį pamokslėlį. Per dailės pamoką vienas bendraklasis, kuris, kaip įtariama, yra įsižiūrėjęs kitą bendraklasį, kažką pasakė. Tas įsižiūrėtasis jam atsako:
– Tavęs, *toks negražus žodelis apie jo orientaciją*, niekas neklausė.
Ponas Iksas įsižiūrėtajam:
– Tu, *negražus žodelis*, žiūrėk ką kalbi.
Aš jau neiškenčiau ir gana maloniai ponui Iksui išsakiau savo požiūrį. Tikrai nesuprantu, kaip jisai gali drausmint kitus, kaip pats taip kalba. Dar pridėjau kelis žodžius pono, Ikso pamėgdžiojimus (nešvankius žodelius). Pažiopčiojo ir užsičiaupė. Geriausia, kad mano balsas netrūkinėjo ir vėlgi neparaudonavau.
Evoliucija. Mano evoliucija. Gal kada ir išlipsiu iš to prakeikto drovumo.