Taigi, tokia istorija.
Gyvenau trijų kambarių bute su tėvais ir seneliais. Kažkelinto gimtadienio proga pasidovanojau sau hamaką. Gal keistokai skamba, bet taip, pasidovanojau. Iš dalies. Hamakas turėjo stovą ir užėmė labai didelį plotą, tad gyvendamas (hamakas gyvendamas) bute buvo išardytas. Kai persikrausčiau ir gavau sau kambarį, hamakas taip pat atrado sau vietą mano kambary.
Mamai labai patinka svečiams aprodyti namus. O gal svečiams patinka apžiūrėti namus. Taigi, atėję į mano kambarį ir pamatę hamaką VISI klausia, ar aš ten miegu. Aš visada atsakau - ne. Prieš kelias dienas vėl išgirdau šį klausimą ir susimąsčiau - kodėl gi aš ten nemiegu? Tai štai - pradėsiu, o jei tiksliau, tai pabandysiu. Sako, nepatogu. Bet aš kaip visada netikiu ir neklausau. Kadangi atostogos eina į pabaigą, o aš, cha cha, ničnieko doro nenuveikiau, reikia bent išmėginti, ar hamakai gali tikti miegojimui.
Daugiau kaip ir neturiu ko pasakyti. O kai turėsiu, tai tikriausiai bus mano jausmai perskaičius ,,Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos".