Kasdien gyvenimas man primena, kad blogai padariau pasirinkdama išlikti.
Vos tik atėjau į šį pasaulį, turėjau mirti. Tikrai. Ne todėl, kad dabar to norėčiau, ar norėčiau, kad nebūčiau gimus, ne. Visai ne tai. Esmė tame, kad man neturėjo būti lemta išgyventi ne tik kad iki šios akimirkos, bet ir tada, kai gimiau. Gimiau per vėlai. Rūgau ir glitėjau užmarinuota pilve. Neturėjau gyva pasiekt šio pasaulio. Bet tada tikriausiai nenumaniau, kad blogai padariau kovodama. Nereikėjo.
Vėliau man vėl buvo suteiktas šansas išeiti, šįkart nutrokšti, kai buvau viena palikta automobilyje karštą dieną. Bet kaip tada aš kabinausi į gyvenimą! Kvailas mažas vaikas stengėsi įkvėpti gryno oro pro mažą skylutę autobusiuko bagažinės durelėse.
Tada dar nesupratau, kas man buvo siųsta. Vėl gelbėjau savo apgailėtiną kailį. Nereikėjo.
Priešinaus tam, kas man buvo skirta, nagais ir dantim laikiau savo gyvybę, kad nepabėgtų. Už tai turiu atsiimti dabar. Gyvenimas man primena, kasdien vis priverčia susimąstyti apie savo klaidas. Verčia gailėtis, kerštauja už tai, kad nėjau man skirtu keliu. Kiekvieną dieną turiu kauptis tam, kas laukia, nes nežinau, kada vėl teks patirti kažką,kad žudo iš vidaus, kada vėl sprogsiu viduje, bet negalėsiu išsilaisvint nuo visko.
Ir karštos ašaros plauna skruostus, nenuplaudamos skausmo, kurį tenka patrti. Nenuplaudamos minčių, nenuplaudamos gailesčio. Nenuplaudamos prisiminimų apie tai, kaip kabinausi į niekam tinkamą ir niekam nereikalingą gyvybę.
Bet net dabar aš, kvailė, kabinuos į savo nereikšmingą gyvenimą. Bandydama viską sutvarkyti. Bergždžiai tikėdama, kad vieną dieną viskas pasikeis.
Nekenčiu savęs už savo prakeiktą ir nereikalingą tikėjimą, vilčių puoselėjimą.