Įdomi tendencija vis papildyti savo apmirusį ir nusistekenusį tinklaraštį kasmet beveik tuo pat metu (t.y. artėjant vasaros atostogoms) vienu įrašu. Ir pažadėti, kad pildysiu dažniau. Ir to pažado nesilaikyti. Kai rašai per prievartą, kažkaip keistai niekas nesirašo, o balabaikomis gaivinti šį užmirštą dievo kampelį nesinori.
Apsireiškiu tik tuomet, kai tikrai noriu kažką pasakyti, tai, ko kitiems nėra reikalo žinoti. Ir kaip pati puikiai žinau, šitas kampelis yra likęs tik man vienai, nes niekas kitas be manęs apie jį nežino. Truputis erdvės sau- ne mintyse, ne popieriuje, kuriame parašytus žodžius gali bet kas užtikti ir tada jau priklausomai nuo to, kas parašyta, gali kažkas kilti. Arba kristi.
Mano maža, anoniminė ramybės ir apmąstymų progreso oazė, apie kurią žino vos du mano aplinkos žmonės (visiškai pamiršę apie šį tinklaraštį), leidžia man būti kokia tik noriu, kai kiti to neleidžia. Leidžia šaltakraujiškai į viską pažvelgti, net jei viduje viskas verda. Leidžia ramiai išlieti pyktį, kai to reikia. Ir niekas nuo to nenukenčia.
Kaip jau sakiau, parašau tada, kai jaučiu norą parašyti. Dažniausiai skųsdavausi, kaip man negerai ir tai leisdavo pasijusti geriau. Nežinau kaip, bet leisdavo. Pastaruoju metu man vis kildavo noras išsakyti savo mintis kur nors, kam nors, kas nėra suinteresuotas turiniu. Kažkam pašaliniam. Bet kur tokį rasi, kai pas psichologą eiti nenori. Ir, kaip bebūtų gaila, tos mintys vėl šiek tiek primindavo savęs gailėjimąsi, pamąstymus apie vienatvę ir taip toliau.
Šiuo įrašu vis dar nieko nepasakiau ir kuo toliau, kuo daugiau galvoju, kad tai daugiausiai pilstymas iš tuščio į kiaurą. O šįkart mane užplūdo mintys apie tai, kaip keičiasi žmogus, priklausomas nuo socialinių tinklų. Kai pagalvoji, kad tampame priklausomi nuo to, kiek"laikų" surinks profilio nuotrauka, nebeaišku, ar juoktis, ar verkti. O tarpe to gimsta isteriškas juokas. Merginos, kurios varžosi, kurios iš jų nuotrauka labiau patiks žmonėms, kurios apkalba tas, jų manymu, mažiau gražesnes už save.. man vis kyla klausimas, ar tai viskas, apie ką jos mąsto? Tai mintys, kurių negaliu patikėti kai kurioms savo draugėms, nes, deja, jos pačios panašiai elgiasi. Turiu sutikti su mūsų nuostabia visuomenės veikėja feministe Beata, kad niekas taip nežemina moters, kaip jos neapykanta kitai moteriai. Taip, nuostabu, kad merginos mano esą labai gražios ir neturi kompleksų dėl savo išvaizdos (aš, deja, jų turiu, ir kai man pasako, kad esu graži, man neapsiverčia liežuvis pasakyti "ačiū", nes per daug žiūriu į savo trūkumus), tačiau yra baisu, kai žmonės viešai, o ypač socialiniuose tinkluose žemina vieni kitus. Gyvenimo viešinimas padarė mus priklausomus nuo kitų nuomonės, daugumos merginų veidus dengia daugiau makiažo sluoksnių, nei jų smegenis vagojančių raukšlių. Kai kitos išeiti į parduotuvę negali nepasipuošusios, nes, neduok dieve, dar pamatys kas iš mokyklos, o tu eini ten riebaluota galva, net be blakstienų tušo ir nesirūpini, kas ką pagalvos.
Liūdna, kai pagalvoji.
Tos praeito amžiaus problemos, kurias gvildeno gerai žinomi lietuvių rašytojai, yra vis dar aktualios ir šiandien, tik jos kaskart vis labiau komplikuojasi. Tampam vis svetimesni, be to, santykių pagrindu tampa nauda- kažin, ką galiu iš jo išpešti, ar apsimoka būti draugais? Kai tavo būdo keistumą žmonės pakelia vien todėl, kad žino būsiant iš tavęs naudos. Kai pastebi, kad su kitais yra elgiamasi viasai kitaip- žmonės visada meilūs, prieraišūs, su natūraliomis šypsenomis. Ir kai pagalvoji, kad baigus mokyklą nebegalėsi jiems nieko suteikti, tapsi nebereikalinga, tampi irzli, pagaliau pikta. Tave ima erzinti visi pasakyti žodžiai, kiekvienas prašymas nusirašyti. Bet kai žinai, kad vienatvės niekaip nepakelsi, tu tiesiog plauki pasroviui.
Pažiūrėsim, koks bus kitas uostas.
Apsireiškiu tik tuomet, kai tikrai noriu kažką pasakyti, tai, ko kitiems nėra reikalo žinoti. Ir kaip pati puikiai žinau, šitas kampelis yra likęs tik man vienai, nes niekas kitas be manęs apie jį nežino. Truputis erdvės sau- ne mintyse, ne popieriuje, kuriame parašytus žodžius gali bet kas užtikti ir tada jau priklausomai nuo to, kas parašyta, gali kažkas kilti. Arba kristi.
Mano maža, anoniminė ramybės ir apmąstymų progreso oazė, apie kurią žino vos du mano aplinkos žmonės (visiškai pamiršę apie šį tinklaraštį), leidžia man būti kokia tik noriu, kai kiti to neleidžia. Leidžia šaltakraujiškai į viską pažvelgti, net jei viduje viskas verda. Leidžia ramiai išlieti pyktį, kai to reikia. Ir niekas nuo to nenukenčia.
Kaip jau sakiau, parašau tada, kai jaučiu norą parašyti. Dažniausiai skųsdavausi, kaip man negerai ir tai leisdavo pasijusti geriau. Nežinau kaip, bet leisdavo. Pastaruoju metu man vis kildavo noras išsakyti savo mintis kur nors, kam nors, kas nėra suinteresuotas turiniu. Kažkam pašaliniam. Bet kur tokį rasi, kai pas psichologą eiti nenori. Ir, kaip bebūtų gaila, tos mintys vėl šiek tiek primindavo savęs gailėjimąsi, pamąstymus apie vienatvę ir taip toliau.
Šiuo įrašu vis dar nieko nepasakiau ir kuo toliau, kuo daugiau galvoju, kad tai daugiausiai pilstymas iš tuščio į kiaurą. O šįkart mane užplūdo mintys apie tai, kaip keičiasi žmogus, priklausomas nuo socialinių tinklų. Kai pagalvoji, kad tampame priklausomi nuo to, kiek"laikų" surinks profilio nuotrauka, nebeaišku, ar juoktis, ar verkti. O tarpe to gimsta isteriškas juokas. Merginos, kurios varžosi, kurios iš jų nuotrauka labiau patiks žmonėms, kurios apkalba tas, jų manymu, mažiau gražesnes už save.. man vis kyla klausimas, ar tai viskas, apie ką jos mąsto? Tai mintys, kurių negaliu patikėti kai kurioms savo draugėms, nes, deja, jos pačios panašiai elgiasi. Turiu sutikti su mūsų nuostabia visuomenės veikėja feministe Beata, kad niekas taip nežemina moters, kaip jos neapykanta kitai moteriai. Taip, nuostabu, kad merginos mano esą labai gražios ir neturi kompleksų dėl savo išvaizdos (aš, deja, jų turiu, ir kai man pasako, kad esu graži, man neapsiverčia liežuvis pasakyti "ačiū", nes per daug žiūriu į savo trūkumus), tačiau yra baisu, kai žmonės viešai, o ypač socialiniuose tinkluose žemina vieni kitus. Gyvenimo viešinimas padarė mus priklausomus nuo kitų nuomonės, daugumos merginų veidus dengia daugiau makiažo sluoksnių, nei jų smegenis vagojančių raukšlių. Kai kitos išeiti į parduotuvę negali nepasipuošusios, nes, neduok dieve, dar pamatys kas iš mokyklos, o tu eini ten riebaluota galva, net be blakstienų tušo ir nesirūpini, kas ką pagalvos.
Liūdna, kai pagalvoji.
Tos praeito amžiaus problemos, kurias gvildeno gerai žinomi lietuvių rašytojai, yra vis dar aktualios ir šiandien, tik jos kaskart vis labiau komplikuojasi. Tampam vis svetimesni, be to, santykių pagrindu tampa nauda- kažin, ką galiu iš jo išpešti, ar apsimoka būti draugais? Kai tavo būdo keistumą žmonės pakelia vien todėl, kad žino būsiant iš tavęs naudos. Kai pastebi, kad su kitais yra elgiamasi viasai kitaip- žmonės visada meilūs, prieraišūs, su natūraliomis šypsenomis. Ir kai pagalvoji, kad baigus mokyklą nebegalėsi jiems nieko suteikti, tapsi nebereikalinga, tampi irzli, pagaliau pikta. Tave ima erzinti visi pasakyti žodžiai, kiekvienas prašymas nusirašyti. Bet kai žinai, kad vienatvės niekaip nepakelsi, tu tiesiog plauki pasroviui.
Pažiūrėsim, koks bus kitas uostas.