Sunku rašyt, kai norisi tiek daug pasakyt, o kalba, kuri ausyse skamba jau beveik devyniolika metų, atrodo svetima ir nei vienas žodis negali išreikšt to, koks jausmas yra apėmęs.
Dažnai verkiu dėl knygų veikėjų, kuriems likimas, o jei realiau, tai autorius/ė, nepašykštėjo skausmingos pabaigos. Bet nei karto neteko eit iš namų naktį, kad tą jų likimą apraudotum.
Ne kasnakt ir būrys meteoritų skrieja tau virš galvos, ausyse skambant Hozier - Cherry Wine ir karštoms ašaroms riedant, kol vėsus rugpjūčio nakties oras jų neatšaldė.
O ta istorija apie Finčą ir Violetą, Violetą ir Finčą, kol galiausiai- tik Violetą, su mažom dalelėm to, kas liko iš Finčo. Istorija, kuri iš visų kitų išsiskiria visai nebanaliu turiniu. Ir dabar, kol vis dar verkiu, noriu, tiesiog trokštu aprėkt paauglio tėvus už nerūpestingumą, už žiūrėjimą į viską pro pirštus, už tai, kad nematė tokių aiškių savo klaidų ir viską suvertė savo sūnui. Tėvą, kuris naudojo jį vietoj bokso kriaušės, ir motiną, kuri tegalėjo gailėti savęs, paliktos netikusio vyro, ir savo vaikų niekad nelaikė prioritetu. Galėčiau valandų valandas keikti juos, kam nieko nesiėmė ir viską nurašė.... deja, net tam laiko jie nerado, nesugalvojo pasiteisinimo ir toliau gyveno kaip kas sau, apsimesdami, kad viskas puiku, ir tuo savo pačių sukurtu spektakliu tikėdami.