Niekad nebūčiau pagalvojus, kad vienas žmogus galėtų taip mane pakeisti. Motyvuoti nieko nedarydamas, o tiesiog būdamas.
Reikia pripažint, kad labai ilgai aš nieko doro neveikiau, nors atrodė, kad yra kitaip - daug mokaus, todėl ir laiko nelieka. Bet tiesa yra ta, kad aš mažai mokiaus, o didžiąją dalį laiko prastumdavau nieko nedarydama arba miegodama, ant kiek pavargus būdavau nuo to nieko neveikimo. Bet žinot, vieną dieną turėjo ateit nušvietimas. Ir atėjo. Nežinau, kaip išreikšt visa tai, ką dabar jaučiu, nes atrodo, kad toms emocijoms aprašyti dar nesukurti žodžiai. Man sakė, kad po anatomijos ciklo pasaulis nušvis ryškesnėm spalvom, tačiau aš kažkaip tada to nepajaučiau. Bet dabar aš jaučiuos labai panašiai. Ahhhh, net nežinau, nuo ko pradėt. Nežinau, kas man darosi, nes niekad taip dar nėra nutikę. Aš manau, kad žinau visų šitų permainų priežastį, bet nenoriu per daug į tai įsikabinti, nes kai visa tai pasibaigs, aš tik pasijuoksiu iš savo svaičiojimų. Bet aš nenoriu, kad visa tai pasibaigtų. Aš krentu labai giliai, o pasiekus dugną nenoriu lipt aukštyn. Noriu, kad mane ten nusileidusią apkabintų ir nepaleistų. Niekad.
Yra žmogus.
Žmogus, apie kurį galvojant man kyla noras dainuoti. Ir aš dainuoju. Garsiai.
Apie jį galvojant man norisi piešti. Paprastai aš negaliu taip imti ir piešti lyg niekur nieko, turiu laukt, kol kažkoks sraigtelis many stos į savo vietą, aš pajusiu begalinį troškimą paimt pieštukus į rankas ir sukurt tai, ko mano užsidegusios rankos užsigeis.
Aš vėl jaučiu žinių troškulį. Visada buvau tas vaikas, kuris norėjo žinoti daugiau, bet kažkuriuo momentu visa tai nuslopo ir aš pasidaviau monotonijai, leidau jai praryti viską, dėl ko gyvenau. Bet dabar vienas žmogus mane pažadino iš sąstingio.
Aš vėl noriu mokytis kalbų. Prieš pusantrų metų sumaniau išmokti prancūzų kalbą, bet neužilgo mečiau, vėl pateisindama save mokslais. Dabar aš sugrįžtu. Aš studijuoju mediciną universitete, laiko turiu dar mažiau, nei mokykloje, 'cause this is serious shit, bet aš galiu.
Ir tik tas vienas žmogus sugebėjo atvert man akis, privertė pažvelgt iš naujo į gyvenimą, į tai, ką aš praleidžiu užsidarius tarp keturių sienų ir įlindus į socialinių tinklų programėles telefone.
Aš nekalbu apie visus šiuos dalykus su tuo žmogumi, jis neįkalbėjo manęs vėl viso to imtis - tas noras tiesiog pabudo. Nežinau kaip ir kodėl, bet būnant su juo mano sienos sugriūva. Aš ištisus metus stačiau sienas aplink save, nes nenorėjau, kad žmonės mane matytų, o dabar aš taip paprastai atveriu visas duris vienam vieninteliam žmogui.
Aš niekad dar taip sumautai nesijaučiau.
Surandu žmogų, kurio man reikia - šiek tiek keistą (gerokai, tbh), geraširdį, mąstantį. Ir nors fiziškai jis labai arti, mes karts nuo karto susitinkam ir bendraujam, bet aš vis tiek jaučiuos per toli.
I'm fucking falling for him, bet kartais atrodo, kad jis manęs nemėgsta. Kaip jis varto akis, kai neišgirdus, ką jis pasakė, perklausiu. Kaip susierzinęs atsako "nieko". Kaip piktai pakomentuoja, kai draugiškai paerzinu. Ir kaip mane siutina, kad vis tiek man parašo! Ir vis tiek kviečia ateiti. Nežinau, kaip iki šiol dar nesusikeikiau - blet, aš nesuprantu žmonių visiškai.
Joks žmogus dar taip stipriai manęs netraukė.