Toks klausimas iškyla prieš nuspaudžiant taip pat pavadintą mygtuką visam šitam blogų reikale. Bėda, laužau tradiciją ir net nesulaukusi gegužės-birželio mėnesių aš čia, aš dalinuosi savo ganėtinai monotoniško gyvenimo įspūdžiais.
Ką tik (I mean, in the middle of writing) perskaičiau paskutinį savo įrašą ir manau, kad turiu pasirašyt sau kelias naujienas, kurios čia dar nebuvo paminėtos:
• visų pirma, tai egzaminą išlaikiau labai gerai, stojamasis balas gerokai šoktelėjo į viršų ir štai - dabar ramiai sau „sėdžiu“ nemokamoje vietoje. Na, galbūt „ramiai“ nėra pats tinkamiausias žodis, nes dabar turui labai stengtis, kad tos vietos niekas neatimtų.
• savaitės kelionė po pietinę ir šiaurės rytinę dalis. Kai tiek kartų visiem pasakoji, tai jau per gerklę lenda ir tikrai nebesinori čia milijoninį kartą rašyt. O ir buvo tai gana seniai.
O dabar apie tai, kas nutiko šiais 2018 metais. Vienas iš įsimintiniausių dalykų ne tik šiemet, bet tikriausiai ir per visą gyvenimą, buvo Islandija. Iškeliavom penki draugai savaitei ir pamatėm tikrai labai daug (vėl jokių rašinėlių, istorijos, kad ir kokios geros, jau per gerklę lenda. Dar turėjau mintį vos tik grįžusi aprašyti čia nuotykius, bet patingėjau ir taip liko. Nors nuotrauką vieną kitą gal ir galima įkelti).
Šiek tiek gadina bendrą įrašo vaizdą, bet išgyventi įmanoma. Bet šiuo įrašu norėjau pasakyti visai ne tai, ką iki šiol sakiau. Viso šito (ar po šių žodžių esančio) teksto esmė ir pagrindinė mintis yra ta, kad keliaudamas pamatai tą žmonių pusę, kurios nemanei juos turint. Jei pasakočiau be visų tų grožybių, apie kurias kalbėjau tėvams, močiutei ir kitiems giminaičiams, kelionė neatrodytų tokia jau amazing. Jei atskleisčiau tai, kad vienas žmogus iš kompanijos visą laiką buvo susiraukęs ir bendravo daugiausiai tik su vienu kitu žmogum, viskas nebeatrodytų taip saldu. Jei papasakočiau, kad atrodėm lyg susipykę ir išsiskyrę į dvi grupeles. Atrodo, kad specialiai keliauji taip, kartu, nes kartu ir norim visi pabūti. Bet kažkodėl išeina atvirkščiai. Kai vienas žmogus mano, kad yra nuostabus keliautojas ir jis geriausiai viską žino. Nesakau, kad mano kaltės visiškai nebuvo, bet aš bent jau nebuvau sisiraukus visą laiką. Žinau, kad mano tempas buvo lėtesnis, bet ko norėt iš žmogaus, kuris pusę metų vegetavo prie rašomojo stalo?
Ir taip pakeliavęs supranti ir atsirenki, su kuo norėtum, o su kuo nenorėtum pakartoti tokios kelionės. Ačiū, bet man tikrai nereikia dar vienos negatyvumu persmelktos savaitės, kai jaučiu, kad ant manęs kažkodėl yra pykstama, bet priežastis nenurodoma, nors ji tikrai yra.
Po kelionės pradėjau mažiau bendrauti su kambarioke, mažiau plepėti ir pasakoti, nes manau, kad gal savo kalbomis aš ją taip užknisu. Ir iš viso, savaitę po kelionės nekalbėjome visai, vos vienu kitu žodžui persimesdavom. Sakiau sau, kad nenoriu trukdyti, nes tikriausiai kaką labai blogo buvau padarius, jei per visą kelionę taip raukėsi.
Ketinau su ja keliauti į Ameriką, su work and travel programa. Nebenoriu. Reikia kitos kompanijos, nes jeigu teks kęsti tokius dalykus beveik tris mėnesius – ar nepavešiu.
Tai štaiiii priėjom ir prie Amerikos. Maždaug pusę metų šitas planelis yra mintyse ir svajonėse, o po trečio kurso, labai tikiuosi, jis bus įgyvendintas. Dar labai daug reikia sužinoti, bet kol kas dar turiu laiko.
Dar nepaminėjau, kad nuo pernai metų rudens dalyvauju protmūšiuose (svarbus faktas). Iš pradžių labai bijojau, bet vėliau įsitraukiau ir vis laukdavau antradienių, kada vėl galėsim sužaisti. Kitą savaitę vėl grįžtu į trasą;D
Žinau, kad įrašas atrodo labai mažvaikiškas, nes mintys skraido nuo vienos temos prie kitos, bet jaučiuosi daug pasakiusi. O dabar – tikriausiai jau tik iki vasaros. Lauks apžvalginis mokslo metų turas. O gal dar bus įrašas apie tai, kaip mano grupiokės mėgsta tyčiotis iš kursiokų:))) net ta, kuri atrodė miela ir draugiška.