Klausė mama, kai kalbėjom telefonu. Negalėjau atsakyti, nes žinojau, kad paplūsiu ašaromis. Kad tu pasveiktum. Tikrų draugų. Bet, mamyte, tu man to nenupirksi. Niekas nenupirks.
Rebeka, tau dvidešimt vieneri ir tavo mamai III stadijos melanoma. Šitą diagnozę sužinojai tą dieną, kai tau sukako dvidešimt vieneri. Liūdna. Mamyte, su gimtadieniu noriu, kad tu pasveiktum. Bet, mamyte, tu man to nenupirksi.
Dabar jau ne spalio 7, dabar jau lapkričio 24 diena ir sąmonę griauna dar vienas break-down'as. Viskas plaukia ir plaukia, kol užsikemša iš lenda lauk. Liežuviu gaudau ašaras, riedančias skruostais.
Žinau, kad esu linkusi hiperbolizuoti viską ir kad vieną dieną, jau atslūgus emocijoms skaitysiu šį tekstą ir galbūt galvosiu, kad viskas ne taip ir blogai buvo. O dabar kūkčioju.
Paprastai rašau tik tada, kai kas nors nutinka, kai skauda – dabar irgi skauda, dabar nenoriu nieko matyt ir nieko girdėt, aš visiškai nieko nenoriu. Pykstu ant visos visatos už viską. Galvoju, kaip grįšiu atgal į Kauną ir nebesislėpsiu po netikrom emocijom, nebevaidinsiu, kad viskas gerai. Ir nebekalbėsiu. Nes man daugiau nieko nereikia. Aš nieko tokio nenoriu Kalėdom.
Vakar važiavau autobusu namo ir kaip tik galvojau apie tinklaraštį, kad reikėtų pridėti pastarųjų mėnesių nutikimus. Galvojau apie tai, kaip būtent šitą sakinį aš parašysiu. Tada dar nebuvo taip blogai, dar nebuvau mačiusi mamos po antros operacijos, aš nemaniau, kad taip blogai. Dabar visos mintys apie tai, ką turėčiau parašyti, išsitrynė.
Blogai ir su mano santykiais su žmonėmis. Vakar skambinausi su Norbertu (Rebeka, tavo vaikinas dabar Kosta Rikoj, o dabar gal jau ir Nikaragvoj, nes šiandien žadėjo kirsti sieną) ir papasakojau viską, kas man negerai Kaune. O gal kas negerai kitiems su manimi Kaune. Atrodo, kad kambariokei keliu didelių nepatogumų, sprendžiant iš ne-priekaištų-bet-priekaištų: mano daiktų per daug, mano vieta patogesnė, aš geriau gyvenu, jinai jau susitaikė su mintim, kad aš gyvensiu geresnėmis sąlygomis, aš negaliu kabinti nieko ant sienos prie savo lovos, nes tada kambarys labai sumažėja. Negerai, negerai, negerai. Kažkada viskas buvo labai gerai. O tada tu jau antrarūšė, trečiarūšė, ketvirtarūšė, berūšė... Ir tada po truputį dingsta noras bendrauti, nes kam čia pasakotis, jeigu niekam nerūpi, jeigu su tavim vis tiek taikstosi tikriausiai todėl, kad tavo vaikinas yra geras draugas. Ir kad keliaujant grupėje reikia žmonių daugiau. Tai va, pasipasakojau ir dėl to dar labiau visas pyktis sukilo, žinau, grįžus prašysiu manęs nekalbint, nes man nėra gerai.
Pastebėjau, kad net menkiausi dalykai sugeba išmušti mane iš vėžių, aš išverkiu daugiau, nei suvartoju skysčių. Hiperbolizuoju, bet esmę supranti.
Dažnai pagalvoju, kad esu blogas vaikas – ta prasme, kad nepateisinau tėvų lūkesčių – ir tai mane graužia iš vidaus. Ypač dabar, kai mamos tokia situacija. Močiutė visada sakydavo ir sako, kad turim labai džiaugtis turėdami tokius tėvus. Aš ir džiaugiausi, visada džiaugiausi ir į galvą nei karto neįsileidau minties „o kad mano mama/tėtis būtų tokia/toks!..“ Niekada neteko apie tai susimąstyti, myliu juos. Ir vis tiek neįstengiu būti gera, tinkamai elgtis.
Kai pagalvoju apie tai, kad vieną dieną nebeturėsiu tėvų, jaučiuosi taip, lyg viskas plyštų viduj. Skauda. Ne kūną, kažką kito. O kai pagalvoju, kad mamos galiu neteikti greičiau nei kada nors maniau, po truputį mirštu.
Esu dabar namie, todėl galiu sau leisti verkti pusę nakties. Bendrabutyje negaliu, nes prižadinsui kambariokę ir šiaip kažkaip erzina kito verksmas.
Aš pasiilgsu Justės ir tų laikų, kai galėdavau rašyt jai ištisą dieną bet ką – o dabar jau nebežinau ką reikėtų. Gaila, kad atitolsti. Nežinau, kaip tai pakeisti. Labai pasiilgau savo draugės. Noriu kažkam išsiverkti.
Pasiilgstu ir Odetos, nežinau, ar kada turėjau tokį artimą žmogų sau, kuris nebūtų mano šeimos narys. Aš rašydavau savo tinklaraštį, o Odeta skaitydavo. Aš vis dar rašau, bet, sena drauge, žinau, kad nebeskaitai. Šiek tiek liūdna, bet iš dalies ir gerai, nes nežinau, ar leisčiau kada nors kam nors knistis po save taip giliai.
Mama būna klausia, ar mes su Odeta nebesam draugės, o aš nežianu, ką atsakyti, Liūdna. Ir man liūdna, ir aš liūdna, ir šiaip visas gyvenimas ganėtinai liūdnas. Kai išvedi vidurkį. Kiek šypsenų ir kiek ašarų.
Mama.
Mamyte, tikriausiai nevertinau tavęs pakankamai.
Mamyte, o gal tik neparodžiau.
Nevertinau ir neparodžiau.
Mamyte, aš noriu tavęs su Kalėdom. Šiemet, kitąmet ir dar labai daug kitų Kalėdų. Ir gimtadienių. Man daugiau nieko nereikia. Aš daugiau nieko nenoriu. Noriu ir reikia skiriasi, vakar sakė tėtis. Bet man, mamyte, tėtuk, jūsų ir reikia, ir aš jūsų noriu.
Aš visada norėsiu jūsų su Kalėdom.