Aš truputį nuvemiu viduj nuo savo džiaugsmingų postų. Ką tik prabėgom perskaičiau kelis.
Nereikėjo.
Šiandien susijuokiau žiūrėdama filmuką ir iš karto nuo veido dingo ta šypsena, ją pakeitė ašaros – prisiminiau mamą. Kaip drįsti juoktis? Daugiau negalima.
Šiek tiek dar tikiu Dievu, bet, manau, Rebeka, kad mes abi žimon, kiek nedaug tereikia, kad tas dulkes nupūstų vėjas.